google-site-verification=LA3jp9EWKi1b1Aa-TSp92L2P4ImQEjjjCcxqOZ-vUAk

Senbernarai – dideli mieli šunys

ISTORIJA

Senbernarai kilę iš molosinių šunų ir manoma, kad į Alpių slėnius juos atgabeno romėnų kariai, keliavę su amunicija ir gyvulių bandomis. XVII a. vienuolis Bernardas ties viena kalnų perėja įkūrė prieglaudą keliautojams, kuri vėliau tapo vienuolynu, o saugoti ją patikėta vietos šunims – senbernarų protėviams.

XVIII a. veislę aptiko britai ir praminė „šventąja veisle“. Na, o senbernarais tokie keturkojai pradėti vadinti nuo 1865 metų.

19-tojo amžiaus pradžioje Švento Bernardo perėjoje, Alpėse, siautėjo ilgos ir smarkios pūgos. Dėl to vienuoliai išleisdavo šunis vienus ieškoti pasiklydusių keliautojų. Pakaklėje jiems pakabindavo krepšelį su pirmos pagalbos reikmėmis, pritvirtindavo romo statinaitę, ant nugaros – vilnonę anklodę. Radę žmogų senbernarai išvaduodavo jį iš sniego gniaužtų ir sušildydavo.

Senbernarai gelbėdavo žmones net iš sniego lavinų. Jie sugebėdavo pajausti žmogų net po trijų metrų sniego sluoksniu. Vienas garsiausių šios veislės atstovų yra trumpaplaukis senbernaras vardu Baris, išgelbėjęs apie 40 žmonių. Jam yra pastatytas ne vienas paminklas. Bario iškamša laikoma San Bernardo vienuolyne.

Manoma kad Lietuvoje dar prieškario laikais buvo auginami senbernarai. Deja, tai patvirtinančių dokumentų nėra. Oficialiai šių šunų paplitimo mūsų šalyje istorija prasideda 1981 metais.

NYKSTANTI VEISLĖ

Šiuo metu pasaulyje ši veislė yra reta, net nykstanti. Lietuvoje senbernarų yra labai mažai. Juos augina ir myli tiktai tikri šios veislės entuziastai. Lietuvoje yra vienintelis veislynas veisiantis, kaip skelbia pats, grynaveislius ir puikios psichikos senbernarus.

TRUMPAPLAUKIAI IR ILGAPLAUKIAI

Pirmieji senbernarai, tokie kaip Baris – buvo trumpaplaukiai. Vėliau, siekiant išsaugoti veislę, juos kryžmino su niūfaundlendais, taip atsirado ilgaplaukiai senbernarai. Kadangi ir šiais laikais tai nykstanti veislė, trumpaplaukius ir ilgaplaukius senbernarus leidžiama veisti kartu. Priklausomai nuo tėvų kailio ilgio galima numanyti, kokie gims šuniukai. Jei tėvai yra ilgaplaukiai, tai ir visa vada bus ilgaplaukių, o jei trumpaplaukiai – šuniukai bus trumpaplaukiai. Jei tėvai skirtingi, tai vadoje gimsta ir skirtingo plauko šunyčiai. Bet pasitaiko, kad skirtingų tėvų vadoje gimsta visi trumpo arba visi ilgo kailio šuniukai.

CHARAKTERIS

Senbernarai paperka tuo, kad yra dideli, labai meilūs, puikai dresuojami šunys. Labai svarbu, kad senbernaras būtų stabilios psichikos, geras aplinkai, vaikams, žmonėms. Kartais pasitaiko ir agresyvesnių veislės atstovų – tai ne tik genetikos, bet ir neteisingo auklėjimo, prasto auginimo padarinys.

Senbernarai yra ramūs, šiek tiek išdidūs, prieraišūs šunys. Tai savos šeimos draugai. Su kitais šunimis jie dažniausiai sutaria puikiai, bet patinai linkę rodyti dominavimą kitų patinų atžvilgiu. Viskas priklauso nuo auklėjimo, kaip bus supažindinami nuo mažens su kitomis veislėmis, taip jie ir elgsis užaugę. Auklėjant senbernarus svarbu vengti susitikimų su agresyviais šunimis. Blogas pavyzdys nėra gera auklėjimo priemonė. Tai didelis šuo, kuris turi dantis ir gali įkąsti. Jei jį užpultų, jis atsakys tuo pačiu. Svarbu, kad viskas būtų daroma su protu, jam parodoma kad pasaulis yra gražus ir geras, ir jis atsakys tuo pačiu. Senbernaras – šuo gelbėtojas todėl jiems būdingas nuoširdumas, gerumas, draugiškumas. Jeigu jų niekas nepuls, nemuš, neerzins tai jie bus geriausi draugai, tarnai, kompanjonai, jie bus visada su jumis.

SVEIKATA

Nors visi maži senbernarai – ypač meilūs, panašūs į mažus minkštus meškiukus, patariama nepasiduoti jų meiliems žvilksniams, prašantiems kąsnelių, ir juos tinkamai auginti nuo mažens, pataria veterinarijos gydytojai.

Senbernarai formuojasi iki dvejų metų, ir ankstyvame amžiuje jiems kenkia per dideli fiziniziai krūviai. Nereikia persistengti su lakstant, bėgiojant, nes tai gali pakenkti jų sąnariams. Nesvarbu, kokie puikūs buvo šuniuko tėvai (čempionai), kurių puikūs sveikatos tyrimai – netinkamas fizinis krūvis ir mityba gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų. Todėl specialistai patariai aktyviai bendradarbiauti su veisėjais, kadangi jie gali suteikti daug vertingų praktinių patarimų, kaip tinkamai reikia auginti tokius šunis.

Nešioti mažus šuniukus nuo laiptų tikriausiai jums pavyks ne taip jau ir ilgai, iki kokių keturių mėnesių, mat jau šešių savaičių šuniukas sveria virš septynių kilogramų, todėl keturių mėnesių bus sunkiai pakeliamas.

Anot žinovų, labai didelio fizinio aktyvumo senbernarams nereikia. Jie yra ištvermingi šunys, bet tą ištvermę parodo sąyginai lėtais ir ilgais pasivaikščiojimais.Tai ne greito gyvenimo būdo šunys, jie greičiau sėslūs ir ramūs kompanionai.

KUR SENBERNARUI GERIAUSIA?

Senbernaras gali gyventi tiek namie, tiek ir lauko voljere. Jie nėra išrankūs gyvenimo sąlygoms. Puikiai jaučiasi ant sniego – juk jie sniego šunys. Puikiai jaučiasi ir vasarą. Žiemą, kai temperatūra krenta žemiau 25 laipsnių šalčio, patriama juos pasiimti į namus ar kitą patalpą, kad nesušaltų. Svarbiausias patarimas – kuo daugiau su senbernaru bendrauti. Jam labai svarbu būti su žmogumi, todėl dėmesio tokiam šuniui reikia skirti daug.

SENBERNARAI SEILĖJASI!

Vienas didžiausių šios veislės trūkumų – senbernarai seilėjasi. Viskas priklauso nuo šuns lūpų sandaros. Jei šuns lūpos labiau nukarusios, tai seilių bus daugiau. Parodose hendleriai naudoja papildomus aksesuarus, seilinukus seilėms valyti. Seilėtekis būdingas ne tik senbernarams, bet ir bulmastifams, niūfaundlendams ir kitiems molosiniams šunims nukarusiomis lūpomis.

TOBULAS ŠEIMININKAS

Tiems, kam patinka senbernarai, į tokią jų savybę seilėtis dėmesio nebekreipia. Svarbu, kad šeimininkas būtų tvirtas žmogus – įsivaizduokite, jeigu tektų prižiūrėti tokį „šuniuką“, tarkim, po operacijos – ar sugebėtumėte jį pajudinti iš vietos? Tobulas tokio šuns šeimininkas taip pat tas, kuris skiria jam laiko bei džiaugiasi bendravimu su šunimi milžinu.

One thought on “Senbernarai – dideli mieli šunys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *